Naujienos

Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui prof. dr. Eugenijui Jovaišai – 70

2020 04 22

Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas bei Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius nuoširdžiai sveikina Jus, gerbiamasis Akademike, jubiliejaus proga.
Jūsų svarūs, išskirtiniai mokslo darbai – baltų / aisčių etninės istorijos, materialiojo ir dvasinio paveldo sistemingi tyrimai – ypač papildė Lietuvos archeologijos lobyną, atskleidė nežinomą baltų istorijos puslapį, parodantį naują požiūrį į aisčių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos istorijoje, kad „aisčiai gyveno įvairų, daugybės Europos tautų kultūrinių ryšių turtinamą ir savąjį joms dalijamą gyvenimą“.
Jūs visada esate pirmeivis – astroarcheologijos Lietuvoje pradininkas, pirmasis pradėjote archeologijoje taikyti inovatyvias kompiuterines technologijas, sukūrėte ir tebekuriate mokslines šviečiamąsias kompiuterines programas, kurios ypač naudingos moksleiviams, jaunajai kartai. Sudarėte unikalius aisčių pasaulio, jų migracijos, prekybos ir kitokius, ne vien archeologijai svarbius žemėlapius. Jūsų išugdyti jaunieji mokslininkai ir sukurta mokslinė mokykla garsina ir įtvirtina Lietuvos vardą visame mokslo pasaulyje.
Reikšmingas Jūsų indėlis ir į Lietuvos mokslų akademijos veiklą vadovaujant Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriui, keliant Akademijos prestižą. Dideli Jūsų darbai formuojant Lietuvos mokslo, švietimo politiką.

Akademikas Eugenijus Jovaiša – darbštus ir kūrybingas mokslininkas humanitaras, archeologas. Nedvejojant galima ir reikia šnekėti apie jo neabejotinai didžiulį indėlį tyrinėjant aisčių arba kitaip tariant vakarų baltų etninę istoriją, jų materialųjį ir dvasinį pasaulį.
Jubiliejaus proga akademikas Domas Kaunas kalbina kolegą apie jo gyvenimo kelią ir nuveiktus darbus.

Visiems būtų įdomu išgirsti, kaip Jūs pasirinkote archeologo kelią?
Nuo vaikystės daug skaitau. Turbūt reikia dėkoti Petrui Tarasenkai, kad jis užbūrė mane savo knygomis. „Užburti lobiai“, „Rambyno burtininkas“, „Pabėgimas“ – tai ta literatūra, kurią nuolat skaitydavau ir perskaitydavau. O čia dar C.W. Ceramo „Dievai, kapai ir mokslininkai“. Šita knyga negrįžtamai nulėmė mano tolesnį gyvenimą. Didieji atradimai įkvėpė tada, įkvepia ir dabar ieškoti kažko, kas gali įminti senovės žmonių gyvenimo paslaptis. Ceramo aprašytų atradimo džiaugsmų ir mokslinių paieškų netrūko ir mano archeologiniame gyvenime. Vien ko verti Plinkaigalio ir Dauglaukio atradimai.

Ką prisimenate reikšmingo savo tyrinėjimuose?
Prisiminti yra tikrai ką. Pirmiausia lauko tyrinėjimus. Kaip neprisiminti gausybės atradimo džiaugsmų tyrinėjant Raudonėnų (1975), Plinkaigalio (1977), Lauksvydų (1978–1979), Šaukėnų (1980–1983), Dauglaukio (1984–1995), Vėluikių (2006–2007) plokštinius kapinynus. Atradimų buvo ištisa virtinė. Kaip sakoma: „Dievas davė ir dievas drėbtelėjo“. Dabar mūsų, o ir ne tik mūsų, archeologija neįsivaizduojama be šių kapinynų medžiagos, be jos suformuotos sampratos apie mūsų eros pradžios aisčių gyvenimo pilnatvę, – įstabiausi papuošalai, ginklai buities reikmenys atskleidė iki tol nepažinotas aisčių kūrybines galias.
Lauko kasinėjimai yra tik pradžia. Toliau seka įdomiausi teoriniai tyrimai. Ir kaip neprisiminti nuostabiausių 1986–1987 metų akimirkų, kai rašiau disertaciją. Tada gimė visą gyvenimą puoselėjamas poreikis susieti archeologiją su kitais mokslais. Pirmiausia, ką padariau – surišau archeologiją su astronomija. O, tai buvo neišdildoma, kai suvokiau, kad menama netvarka laidojimo kryptyse nėra netvarka, o yra griežtai reglamentuota tvarka. Mirusios moteris galva laidojimo metu turi būti nukreipta į tą tašką horizonte, kur tą dieną kyla Saulė, o vyrų, laikantis lyčių priešybės, į Saulės laidos tašką. O kur dar Šiaurinės ir Mėnulio sąsajos su laidojimo kryptimis. Tai atvėrė visai naujus praktinius ano gyvenimo tyrimo metodus: galima buvo nustatyti lytį, kai nėra kitų apčiuopiamų požymių, mirusiųjų palaidojimo metų laikais laiką ir kitus iki tol nežinotus dalykus.
Po astronomijos atėjo kitų mokslų eilė. Jau nekalbu apie istoriją, prireikė kalbos, geografijos, informatikos, geometrijos mokslų. Ryškiausias šių mokslų sąsajos pavyzdys yra Klaudijaus Ptolemėjaus II amžiaus vidurio „Geografijos“ tyrimas mėginant pasitelkiant šiuos mokslus išsiaiškinti, kurios Ptolemėjaus paminėtos tautos gali būti skiriamos baltams, kurios jo minimos upės gali atitikti dabartines mūsų upes. Atsirado naujos Ptolemėjaus žemėlapio Didžiosios Germanijos ir Europos Sarmatijos versijos, nauji tautų ir upių priskyrimai, kurie tikrai stebina savo naujumu ir atradimų mastu. Kaip tik šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad „Sudinus“, iki šiol visuotinai žinomus baltus, Ptolemėjas paminėjo ir identifikavo ne tik mūsų erdvėje, bet ir Didžiojoje Germanijoje priešais romėnų Noriko provinciją. O tai jau visai kitos Gintaro kelio masto ir aisčių indėlio į jį interpretacijos. Joms atsirasti padėjo ir didelę erdvę, nuo Oderio iki Pärnu, apėmęs Romos monetų tyrimas laidojimo paminkluose. Jis atskleidė Gintaro kelio poveikį aisčių visuomenės sanklodai ir ypač pačių aisčių vietai šioje pasaulinėje prekybos istorijoje, kuri nedvejotinai lygintina su garsiuoju Šilko keliu.
Negaliu neprisiminti ir bendrų kalbinių ir archeologinių tyrimų. Pirmiausia, kas šauna – tai Teodoriko Didžiojo laiško naujasis Dariaus Aleknos vertimas, kuris laiškui suteikė visiškai kitą prasmę. Jau nesiimsiu komentuoti archeologijos sąsajų su toponimika, kurios turi tapti nauju šuoliu ankstyvųjų tautų istorijos tyrimuose. Bet tam reikia dar daug naujų tyrimų.

2012 metais pasirodė pirmoji „Aisčiai“ serijos knyga. Kas čia Jums įsimintiniausia?
„Aisčiai“ yra daugiabriauniai, kaip ir daugiabriaunis ankstyvųjų tautų gyvenimas. Čia yra daug ko, bet, svarbiausia, yra naujoji – galindiškoji – lietuvių kilmės samprata, Didžioji aisčių migracija ir pagaliau pirmą kartą mūsų priešistorėje atskleista visuminė Rytų Baltijos kultūrų raida nuo pirmųjų metų po Kristaus iki V amžiaus vidurio. Ji man leido prisijungti prie tos istorinės mokyklos, abejojančios paprotine gotų kilmės samprata. Tai, kur atvedė mano sukaupta archeologo patirtis ir akivaizdi archeologijos tyrimų medžiaga, pakeitė mano supratimą apie aisčių gyvenimą. Jau M. Gimbutienės knygoje „The Balts“ (1963) atskleistas baltų reikšmės mastas Europos gyvenime atrodė fantastiškas. Dabar tai jau savaime suprantamos tiesos. Tai, ką parodė aisčių ir germanų, o vėliau ir slavų tautų raida didžiulėje Rytų ir Vidurio Europos erdvėje yra nepalyginamai globališkesnis aisčių tautų vaizdas. Pasidalysiu viena naujiena. Pietro Umberto Dini atsiuntė 2019 metų lapkričio mėnesį Ispanijos Valensijos universiteto profesoriaus kalbininko Ksaverio Balesterio (Xaverio Ballester) paskelbtą straipsnį apie epigrafą, kuris, manoma, gali būti datuojamas VII amžiumi. Ant puikiai išlikusio žiedo buvo išraižytas įrašas „EIVINAS“. Argumentuotoje studijoje autorius teigia, kad EIVINAS, galbūt, yra pirmasis baltų, tiksliau, prūsų, epigrafinis liudijimas. Įdomi mintis, kuri aisčių ir gotų santykių istoriją papildo netikėtu atradimu.

Didelė Jūsų gyvenimo dalis susieta su kompiuterių taikymų istorijoje. Kas čia buvo įdomaus?
1987 metais mūsų šeimoje atsirado pirmas kompiuteris „Apple IIe“. Šarūnas Marčiulionis tais pačiais metais iš Vokietijos parvežė plokštę „Zylog“, kuri leido dirbti su 80 simbolių skleistine. Taip su sūnumi Mariumi pradėta istorijos programų kūrimo era, kuri Lietuvai atnešė daug – esame pirmieji Europoje elektroninių vadovėlių leidėjai, pirmieji Europoje sukūrėme sisteminę animuotą Lietuvos istorijos versiją, pirmieji, kurie taip plačiai taikome vaizdą, garsą, tekstą ir kitokias daugialypės formas mokant archeologijos ir istorijos, o Lietuvos vardo Tūkstantmečiui sukūrėme Lietuvą pristatantį diską „Lietuva 1009–2009“, kuriame yra unikali žemėlapių serija nuo IX amžiaus iki 2009 metų. Iš ties nemenki darbai, kuriuos nudirbau nuostabių savo kolegų ir bendražygių talkinamas. Daugybės dabar įžymių dizainerių, programuotojų, artistų, kompozitorių, istorikų ir archeologų, kalbininkų pavardes galima pamatyti programų titruose.

Kaip sutinkate Jubiliejų, ką nuveikėte per pastaruosius metus?
2009 metų rudenį buvau išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu. Prabėgo vienuolika metų ir galvoju, ką aš nuveikiau per tuos metus. Atsakymas man aiškus – tai vaisingiausi mano gyvenimo metai, kai sukaupta senovės tyrinėtojo patirtis sugulė į knygų „Aisčiai“ seką. Per praėjusius ketverius metus parašiau dvi naujas knygas – ypač svarbią „Kapai ir žmonės“, kuri yra gražiausia ir man įdomiausia iš visų. Dėkoju likimui, kad teko dirbti su dailininke Migle Datkūnaite. Jos menas atskleidė visus mano užmanymus ir lūkesčius. Antroji knyga – mokslo veikalas anglų kalba „The Aestii. The Western Balts“. Net trejus metus Jovita Bagdonavičiūtė vertė mano rašymus, ir jai esu dėkingas.

Manau, kad po Marijos Gimbutienės „The Balts“ (1963) tai plačiausiai aisčių pasaulį atspindinti knyga, kuri akivaizdžiai rodo aisčių kultūros reikšmę ir jos indėlį į Europos kultūrą. Trečioji knyga yra ne knyga, bet ją galima vadinti skaitmenine knyga (IT dalis – Daniel Bogdanovič). Iš esmės tai tinklo svetainė, kurią pavadinau „Aisčiai.  Skaitytojas čia ras du lygius – priešistorės tyrinėjimų ir istorijos sklaidos. Istorijos sklaidos skyriuose yra suskaitmenintos ir skaitmeninės knygos, vadovėliai, gausiai apipavidalinta ir gyva Lietuvos istorija, skaitmeniniai kryžiažodžiai, žaidimai ir gyvi pasakojimai. Priešistorei skirta dalis pavadinta „Laidojimo paminklai“. Tai visų mano tyrinėjimų apibendrinimai ir visų mano paties ištirtų kapų duomenų saugykla. Ši gausi ir turtinga medžiaga, tikiu, bus reikalinga ne vienam Lietuvos ir kitų kraštų priešistorės tyrinėtojui. Svetainėje „Aisčiai“ yra ir sukakčiai skirtas puslapis, kuris atsirado mano bičiulių Rasos Aškinytės, Vytauto Ališausko ir Arūno Gudinavičiaus dėka. Jie maloniai sutiko pasidalyti įspūdžiais apie naujausius mano darbus. Juos rasite surinkę http://www.aisčiai.eu/70-metis arba http://www.aisciai.eu/70-metis.

Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės Jūsų darbuose.