Naujienos

Miškininkystė ir gamtosauga – būtina optimizuoti saugomų teritorijų tinklą

Gruodžio 5 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete įvyko Lietuvos mokslo akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus organizuota diskusija „Gamtosauga ir miškininkystė saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose“.  Diskusijai vadovaujantys miškotyros mokslininkai iš Žemės ūkio akademijos ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro kartu su Aplinkos ministerijos, Valstybinės miškų tarnybos ir VĮ Miškų urėdijos specialistais aptarė miškų ūkio ir gamtosaugos tikslų panašumus bei skirtumus siekiant suderinti šias dvi šaliai reikšmingas veiklas.

Akad. Alfas Pliūra (Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutas) pranešime „Diversifikuota miškininkystė saugomose teritorijose“ supažindino su saugomų teritorijų, jų tikslų ir funkcijų įvairove, ekosistemų, rūšių ir genetinės įvairovės išsaugojimo lygiaverte svarba, europinės svarbos buveinių NATURA2000 sistemos plėtros, užgožiant Nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimo objektų sistemą, kuri sukurta ir tvarkoma pagal EUFORGEN programos strategijas bei rekomendacijas, problematika. Pranešėjas, remdamasis naujausių tarptautinių mokslinių publikacijų analize, aptarė sengirių klimaksinių ekosistemų tvarumo, produktyvumo ir anglies kaupimo mažėjimo bei irimo problematiką, sengirių visaverčio atsikūrimo galimybes, miškininkystės priemonių taikymo būtinybę sanitarinei jų apsaugai ir miško atsikūrimui užtikrinti; išanalizavo įvairaus pobūdžio ir intensyvumo trikdžių svarbą miško ekosistemų vystymuisi ir miškų produktyvumui, taip pat jų įtaką dalies ekosistemų paslaugų praradimui; aptarė būtinybę įvairinti miškininkystės priemones skirtingos paskirties saugomose teritorijose ir nesteigti skirtingos paskirties ir ūkinio režimo saugomų teritorijų tuose pačiuose miškų plotuose.

Prof. Gediminas Brazaitis (Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) aptarė miškininkystės ir gamtosaugos plėtros kryptis ir bendradarbiavimo galimybes. Šiuo metu Lietuvos miškininkystei kyla daug iššūkių: prisitaikyti prie klimato kaitos, besikeičiančių visuomenės poreikių, gamtosauginių reikalavimų didėjimo, taikyti vis daugiau ekologinės miškininkystės principų ir kartu tapti ekonomiškai efektyvesnė nei anksčiau. Šiuos tikslus įmanoma pasiekti pasitelkus skirtingų visuomenės socialinių grupių dialogą ir taikant kitų Europos valstybių patirtį.

Akad. Darius Danusevičius (Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) supažindino su miško medžių genetinių išteklių išsaugojimo svarba ir strategija Europoje bei Lietuvoje, aptarė Punios šilo pušies sengirės ir miško medžių genetinius tyrimus DNR lygmeniu. Pasak pranešėjo, Europos miško medžių genetiniai ištekliai yra tarptautiniu lygiu pripažinta vertybė, kurios išsaugojimas koordinuojamas EUFORGEN programa. Pagrindiniai siekiniai yra išsaugoti rūšies adaptacinį potencialą klimato kaitos poveikyje ir sudaryti tinkamas sąlygas jų evoliucijai per dinaminių genetinių draustinių tinklą, kur dinamiškumas suprantamas kaip tęstinė rūšies genofondo evoliucija. Pranešėjas pristatė miško medžių selekcijos pasiekimus Skandinavijos šalyse, kur miško medžių selekcija jau yra trečiame cikle ir generuoja kelis kartus daugiau pajamų iš miškų nei Lietuvoje. Be to, selekcija didina ne tik miškų ekonominę vertę, bet gerina jų prisitaikymą klimato stresoriams, o tai jau yra ekosistemų paslaugų veikla. Punios šilo paprastosios pušies populiacijos DNR tyrimai parodė, kad Punios sengirės genofondas yra unikalus – pagal chloroplasto DNR žymenis Punios sengirės paprastosios pušies populiacija turi žymiai daugiau savitų haplotipų nei kaimyninės populiacijos. 

Doc. Michaelas Mantonas (Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) apžvelgė saugomų teritorijų valdymą užsienio šalyse. Per pastaruosius 30 metų Baltijos jūros regione stebimas ženklus miškų ūkinės veiklos intensyvumo augimas ir mišku padengtų teritorijų ploto mažėjimas. Lietuvoje medienos gavyba iš pagrindinių kirtimų, kaip pvz., plynieji, padidėjo daugiau nei du kartus. Šis didėjimas daugiausia nulemtas dėl miškų  privatizavimo. O griežtu režimu saugomų teritorijų plotas išliko pastovus – 1,5 proc. Tai kelia nemažai sumaišties miško valdytojams planuojant jų ūkinę veiklą. Lietuvos nacionaliniai parkai yra panašesni į UNESCO biosferos rezervatus su centrine apsaugos zona, su ekologinėmis buferinėmis zonomis apsupta vystymo zona. Punios šilo atvejos sudaro galimybes Lietuvai sukurti pirmąjį tikrą Nacionalinį parką. Tai padėtų Lietuvai įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus. Šį sprendimą reikėtų deramai apsvarstyti, o tai reikalauja nemažai laiko. Dažnai laikas yra nepalankus saugojant gamtą, nes kartais sprendimų priėmimas trunka dešimtmečius, o miško naudojimas gali labai greitai suardyti ekosistemas. Nelengva rasti pusiausvyrą tarp tvaraus miško naudojimo ir gamtosaugos, ir Lietuva kaip tik yra kryžkelėje.

Po pranešimų vykusioje diskusijoje aktyviai dalyvavo visų institucijų mokslininkai ir specialistai. Apibendrinant diskusijas numatytos strateginės miškininkystės vystymo kryptys, priimti siūlymai valstybės ir mokslo institucijoms, miškų ūkio verslui.

Akad. Darius Danusevičius, ŽŪMMS Miškininkystės mokslų sekcijos pirmininkas