Naujienų archyvas

Mokslas valstybei ir visuomenei

2019 12 04

„Siekiant bent kiek pataisyti humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje, humanitarui belieka partizaninio karo taktika“. Filosofas Arūnas Sverdiolas

Gruodžio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) įvyko antroji konferencija-diskusija, šįkart skirta humanitarinių institutų veikloms iššūkiams ir perspektyvoms aptarti. Ją vedė LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas Domas Kaunas.

LMA prezidentas Jūras Banys, tardamas įžangos žodį, pabrėžė, kad didžiausia problema yra jau nuo 2009 m. vykstanti nesibaigianti aukštojo mokslo reforma. Negana to, visai neseniai gimė projektas, atskiriantis mokslo tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Tai reiškia, kad mokslo procesui gresia dar didesnė dezintegracija, o mokslininkams teks dar daugiau laiko skirti pildant įvairias ataskaitas. Akad. J. Banio manymu, apskritai reiktų liautis vertinti mokslo produkciją kiekybiniais rodikliais. Akivaizdu, kad dėl šių ir kitų priežasčių mokslo vertinimas, jo finansavimas ir institutų jungimas yra bene svarbiausios šios diskusijos temos.

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras akad. Valdemaras Razumas teigė, kad humanitariniai mokslai yra svarbūs visuomenei, jos ateičiai. Neatsitiktinai šiuo metu Japonijoje kuriamame Dirbtinio intelekto institute pusę personalo sudarys humanitarai. Todėl norėtųsi, kad ir Lietuvoje institutai aktyviau bendradarbiautų.



Iš kairės: Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas  akad. Domas Kaunas ir kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas

Kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas savo kalboje priminė, kad net pačios LMA ištakos glūdi Lituanistikos institute, kai pastarasis 1939 m. buvo perkeltas iš laikinosios sostinės į Vilnių. Jis pasidžiaugė, kad dabartinei vyriausybei pavyko išlaikyti keturių humanitarinių institutų sanklodą, suprantant jų reikšmę formuojant ir ugdant humanitarų veikimo etosą. Deja, lituanistiką bandoma priešpastatyti europietiškai tapatybei (pavyzdžiui, „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonojoje knygoje“), skaldyti humanitarų dialogą iš vidaus. Ministro manymu, būtina spręsti sistemines humanitarinių mokslų problemas: didinti humanitarų vaidmenį viešojoje erdvėje, skatinti jų didesnį pasitikėjimą kitų sričių specialistais, vengti pernelyg specializuotų tyrimų, aktyviau bendradarbiauti europiniuose mokslo tyrimų tinkluose. Suprantama, vienas svarbiausių būtų stiprinti lituanistiką ir humanitarinių mokslų sistemą – daugiau investuoti į jų (leidybos, archyvų) infrastruktūrą. Labai pozityvu, kad įkurta Humanitarinių institutų strateginė taryba, kuri turėtų kelti įvairių sričių tyrėjams bendrus tikslus. Pavyzdžiui, inicijuoti bent vieną kompleksinę tyrimų programą. Viena tokių temų galėtų būti medijų sritis. Ne vienoje Europos šalyje jau veikia faktų tikrinimo tinklai. Pasitelkiami ekspertai, ginantis nuo dezinformacijos atakų viešoje erdvėje. To reikia ir Lietuvai. Toks projektas, skirtas visam Baltijos regionui, galėtų tikėtis ir Europos fondų paramos.

Vėliau buvo išklausyti humanitarinių mokslų srities mokslo institutų direktorių pranešimai.

Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė papasakojo apie instituto veiklos kryptis, Europos Sąjungos lėšomis vykdomus projektus (e. kalba), tokias interaktyvias visuomenei skirtas kalbos lavinimo priemones, kaip mokomieji kalbos žaidimai, kilnojamoji paroda „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“ ir pan. Jos manymu, būtina tobulinti mokslinių tyrimų vertinimo sistemą ir institutų finansavimo metodiką, finansuoti kolektyvinius, daug laiko ir pastangų reikalaujančius taikomuosius, visuomenei reikalingus darbus (kaip pvz., „Vietovardžių žodyno“ parengimą), plėtoti inovatyvias kalbos technologijas.

Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis

Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis iš karto ėmėsi analizuoti situaciją humanitarinių mokslų sistemoje apskritai bei reformatorių klaidas. Jo manymu, iš esmės esame įstrigę XIX amžiuje, kai mokslą buvo siekiama valdyti pagal vienodus kriterijus. Vis dar mėginama „sumokslinti“ humanitarinius mokslus. Tačiau šie mokslai itin svarbūs tenkinant ir visuomenės poreikius. XXI amžiuje valstybes ir jų gyventojus užklupo nauji iššūkiai ir grėsmės. Istorija, praeitis pradėta naudoti informaciniuose karuose. Todėl istorikai privalo įsitraukti į ekspertų diskusijas ir čia galima visiškai pritarti kultūros ministrui. Be to, valstybių užsienio politikoje vis svarbesni tampa subjektyvūs, emocijomis ir istorinėmis nuoskaudomis pagrįsti veiksniai. Tokie veiksniai, pavyzdžiui, Ukrainos ir Lenkijos santykius veikia stipriau, negu dabarties politinės aktualijos. Tą liudija ir neseniai vykusi 1863 m. sukilimo dalyvių laidojimo ceremonija Vilniuje, kuri Lietuvai sukaupė nemenką moralinį kapitalą. Kitaip sakant, vis dažniau privalu įvertinti simbolinę praeities reikšmę dabarčiai. Svarbu ir tai, kad dėl itin spartaus informacijos sklidimo vidaus politikos diskusijos neišvengiamai tampa ir užsienio politikos veiksniu. Todėl istorikai ir kitų humanitarinių mokslų atstovai turėtų bendradarbiauti su Valstybės saugumo departamentu, Krašto apsaugos ministerija. Reikia sekti tokių šalių kaip Vokietija arba Lenkija pavyzdžiu, kur jau steigiami specializuoti mokslo institutai šioms funkcijoms atlikti. Baigdamas A. Nikžentaitis pasiūlė, kad vienas iš institutų vertinimo kriterijų galėtų būti išugdytų viešųjų intelektualų skaičius.

Iš kairės: LMA prezidentas akad. Jūras Banys, Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorius dr. Rasius Makselis, Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Širkaitė, Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus mokslinė sekretorė Aurika Bagdonavičienė

Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorius dr. Rasius Makselis taip pat kritikavo dabar naudojamus mokslinės veiklos vertinimo kriterijus, nes jais negalima deramai įvertinti tarpdalykinių tyrimų, nors būtent tokių tyrimų pageidautų Kultūros ministerija, kaip minėjo ministras M. Kvietkauskas. Kai produkcija vertinama kasmet, neįvertinami ilgalaikiai projektai. Blogai ir tai, kad perdėtai vertinamas bendradarbiavimas su verslu, o institutą logiškiau būtų vertinti už bendravimą su visuomene, kuri iš esmės yra humanitarinių mokslų užsakovas ir jų sukurtų produktų (duomenų bazės, žodynai, kultūros istorijos veikalai ir t. t.) vartotojas.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė iš esmės pritarė R. Makseliui teigdama, kad valstybės dokumentuose mokslas vertinamas tik pagal du kriterijus, nors humanitariniai institutai daug darbų visuomenės poreikiams atlieka nemokamai. Pavyzdžiui, skaitmeninamas tautosakos archyvas, leidžiami akademiniai klasikų raštai. Be to, mokslininkams, pretenduojantiems į jų darbų, tyrimų finansavimą, tenka ištverti daug ekspertizių. Direktorė pasiūlė kalbos istorijos naratyvo pagrindu visiems keturiems diskusijoje dalyvavusiems institutams parengti Lietuvos kultūros istoriją. Taip pat būtina priimti Lituanistikos įstatymą, kurio projektas jau parengtas. Tai šalies visuomenei išgrynintų lituanistikos svarbą.

Diskusijoje dalyvavęs LR Prezidento patarėjas Paulius Baltokas pripažino, kad nerimą kelia tai, jog mokslas tarsi tampa verslo aptarnavimo struktūra. Akivaizdu, kad būtini įvairūs pokyčiai. Pavyzdžiui, reikia kalbėti apie finansavimo didinimą, o institutams ieškoti susijusių veiklų. Ir mokslininkų, galinčių atskleisti visuomenei vykstančius sparčius pokyčius.

Apskritai diskusijos dalyviai – mokslininkai ir valstybės institucijų atstovai – akcentavo iš esmės tas pačias problemas ir siūlė panašias priemones. Tai leidžia tikėtis, kad humanitarinių mokslų situaciją Lietuvoje galiausiai pavyks pagerinti ir nesiimant filosofo prof. A. Sverdiolo siūlomų ekstremalių priemonių.

Rezoliucija pridedama

Dr. Rolandas Maskoliūnas, LMA vyr. specialistas ryšiams su visuomene
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA