Naujienos

Akademikai skaito Vaižgantą, arba akademikų improvizacija Vaižganto tema

2019 10 07

Žodis skaityti „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“ paaiškintas kaip suvokti raštą, reikšti raštą žodžiais ir dažnai, pamačius užrašą ar išgirdus skaito, taip ir įsivaizduoji atverstą knygą ir skaitymą „iš rašto“. Reikšti raštą žodžiais – jau nebūtinai tik mokėti perskaityti, jau reikia ir suvokti,ir perteikti tą suvokimą kitiems. Todėl man buvo labai smalsu, kaip gi Vaižgantą suvokia akademikai – mokslo žmonės – ir dar tokių skirtingų krypčių, ne tik literatūros tyrinėtojai. 

Spalio 3 d. LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius, minėdamas Seimo nutarimu paskelbtus Vaižganto metus ir jubiliejų, sukvietė į Mokslų akademijos mažąją salę norinčius pasiklausyti, kaip akademikai skaito Vaižgantą. Renginį inicijavo ir vedė fenomenologė akad. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dalyvavo menotyrininkė akad. Rūta Janonienė, literatūrologė akad. Jūratė Sprindytė, architektas akad. Rolandas Palekas ir istorikas akad. Rimvydas Petrauskas. Norinčių išgirsti susirinko kaip niekada daug.

„Meilė ir pagarba Vaižgantui mus jungia, – pradėdama renginį kalbėjo akad. V. Daujotytė – Iš kurios pusės bepažvelgsi į Vaižgantą, pasakysime ir ką matėme, ir ko nematėme. „Dėdės ir dėdienės“( 1920–1921) yra mūsų skaitymų objektas. Esame skaitę šį kūrinį, ar šį vakarą grįžę perskaitysite, aukštajai skaitymo pabaigai. [...] Vaižganto gimimo150-metis. Sunku savo sąmone patikrinti, kai sujungiame ją su asmenybėmis – kokį išbandymą patirsime. Pats Vaižgantas sau buvo labai kritiškas. (Cituoja) Aš nieko daugiau nenorėjau, jokio kito uždavinio nenujaučiau, kaip leisti per save, per kultūrintą sielą ir protą primityvųjį  savo giminės būdą ir padaryti jį aukštesnei kultūrai  paruoštą, kaip sliekai kad paruošia bergždžią žemę dirvožemiui.“ „Naujosios Romuvos“ anketą (1932, 13). „Dirvožemio kultūra – labai aukšta: turi turtingą kalbą, jaučia gamtą, turi didelį jausmą, sielos jausmą. Vaižgantas – viena pačių didžiausių kultūros iniciacijų. Dėl to mes susirinkome, kad ta iniciacija nusileistų į mokyklos programose nagrinėjamą kūrinį „Dėdės ir dėdienės“. [...] Rūpėtų išgirsti, ką galvojame apie Vaižganto santykį su prigimtine kultūra, su ta dirva, iš kurios jis yra  išaugęs ir niekad to neužmiršęs, nors ir išėjo į „svietą“, mąstė plačiau  negu buvo įpareigotas prigimtinių duotybių.“  

Architektas akad. R. Palekas suskaičiavęs, kad šioje apysakoje „Vaižgantas devynis kartus paminėjo žodį „erdvė“. Architektams erdvė yra esmių esmė.“ Akademikas nupiešęs, – „Mano refleksijos – širdimi, galva ir tušu ant popieriaus“. Iliustravau savo įspūdžius.“ Sudėjęs juos atbuline tvarka – prie pradžios nuo galo. Rodydamas savo piešinius, architektas dar kiekvienam pateikia trumpą citatą iš Vaižganto kūrinio ir pats glaustai komentuoja savuosius. Ir atsiveria – bažnyčioje susirinkusių žmonių minios siluetas; virš miestelio skrendančio paukščio žvilgsnis; Dzidorius artojas – dėdė Mykolas; menkutė pirkelė su mažučiu langeliu, pro kurį žvelgiant langiuko rėmas iškart rodo kryžių; Aužbikų kaimo kontūrai...

Akad. J. Sprindytė priminė, kad sovietmečio mokyklose ši apysaka nagrinėta kaip baudžiavą ir išnaudojimą smerkiantis kūrinys. Dabar sakė skaičiusi kaip literatūros žmogus ir kaip paprasta skaitytoja, kaip moteris. Pasak literatūrologės, pirmojo apysakos dalis crescendo, antroji – diminuendo; pastarąją sunku „prisipratinti“. „Architektas aktualizavo kitus kūrinio aspektus, nematytus. Gal Vaižgantas rašė galvodamas, kaip trūksta asmenybių. [...] Kūrinyje vyrauja pasyvumo izotopija – pasiduoda Mykoliukas. Severija yra apysakos kūnas ir siela. Ji visų įvykių liudytoja“,– kalbėjo akademikė, pabrėždama ir pasakotojo paveikslą – laisvas, aktyvus, išsilavinęs, matęs daug miestų, keliavęs, intelektualus, apibūdinantis ir jausminę pusę. „Gal Mykoliuko charakteris yra slepiamas paties Vaižganto paveikslas“, – pasvarstė. Toliau pažymėdama, lietuvį turint gamtos gėrybių rinkimo geną, gamtos stiprybę, susitapatinimą su jos ritmu, gamtos pajautą, kai ir Vaižgantui gamta tampa iškalbesnė nei žodžiai, kalbėjo, kad vasarą gyvenanti senelių sodyboje, netoli Svėdasų (Vaižganto gimtinės) ir kaip visa ta aplinka artima jos širdžiai. 

Iš kairės: akademikai Rūta Janonienė, Rolandas Palekas, Rimvydas Petrauskas, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Jūratė Sprindytė

Suteikus žodį istorikui akad. R. Petrauskui, jis pradėjo retoriškai klausdamas, „ką gali istorikas medievistas pasakyti apie XIX a. Nepretenduoju atrasti naujo būdo.“ Toliau pažymėjo, kad istorikai diskutuoja dėl Lietuvių didikų giminės išnykimo priežasčių: išmirė kelios giminės – Goštautai, Kęsgailos, Alšėniškiai. Akademiko nuomone, tą lėmė „XIV a. pabaigoje LDK prasidėję visuomenės ir valstybės valdymo pokyčiai: vyriškoji paveldėjimo linija ir įteisinanti atskirų giminės šakų stiprėjimą. Kilmingųjų pasaulyje kiekvienas legalioje santuokoje gimęs sūnus turėjo teisę į tėvonijos dalį. Tačiau reikėjo ieškoti ir kitų būdų „suvaldyti“ giminės organizaciją.“ Didikai sąmoningai leisdavo ar neleisdavo savo vaikams tuoktis. Prasidėjo nauja giminės politika – „pradėta naudotis Bažnyčios teikiamomis galimybėmis aprūpinti vedyboms neskirtus sūnus. Stambesnių vientisų valdų centre įkuriamas rezidencinis dvaras, statoma bažnyčia ar vienuolynas, kurie vaidina svarbų vaidmenį integruojant giminės atstovus. [...] Ne lemtis išskyrė, – santuokiniai apribojimai. [...]  Žemės valda – svarbiausias turtas. Vaižganto kūriniai kaip socialiniai reiškiniai: jaunesniųjų sūnų išstūmimas iš paveldėtojų. [...] Vaižganto herojus galima lyginti su XV a. asmenybėmis. Literatūrinis kūrinys tampa istoriniu šaltiniu.“

Akad. R. Janonienė sakė dabar perskaičiusi kūrinį ir supratusi, kad mokykloje skaitydama visiškai jo nesuprato. Du kartus perskaitė. „Bandžiau skaityti kaip meno istorijos šaltinį, kaip informaciją – nedaug teradau. Autorius amini pavardes, vietoves kinematografiškai – konkretybės užburia vaizduotę.“ Aprašomas Saveikių dvaras menotyrininkei sukelia smalsumą, kaip atrodo dabar Svėdasų dvaras (aprašomojo prototipas). „Vaižgantas realistas detalėse – Severijos klėtelės  aprašymas – etnografinio meno detalės. [...] Antrąkart skaičiau kitaip nei mokykloje – dabar kaip apie meilę žmogui ir meilę Dievui. Dievo paieškos. Kuri yra tikroji meilė? Atsakymo nėra. Abi duotos. Vaižgantas iškelia dvasinę meilę kaip aukščiausiąją, – jos niekas negali atimti. Kūniškoji miršta. Dvasinė meilė – ryšio su Dievu pagrindas. [...] Apysaka krikščioniška savo esme – ne apie nuolankumą ir pasyvumą. Susitaikymo elementas – toks Vaižganto požiūris iš begalinio gerumo pozicijų. Žmogaus supanašėjimas su Dievu, kai jis sąmoningai atsisako laimės, savęs, aukojasi. Materialiniai suvokimai tarsi ne visai teisūs. Iškyla Vaižganto pasaulio kaip Dievo kūrinijos nedalomas matymas.“

V. Daujotytė pabaigoje kvietė auditoriją užduoti klausimų, jų neatsiradus, dėkojo kalbėjusiems: „Tiek netikėtų dalyko pasisekė įžvelgti. Esame apgaubti krikščioniškosios Vaižganto malonės.“ Ir pakvietė akademikus labai trumpai apibendrinti. R. Palekas. „Žinojimas. Pusiausvyra.“ Rodydamas paveikslą, pieštą neatitraukus rankos – „žmogaus tekėjimas laike iš vieno taško į kitą ir grįžau į tą patį. Visi taškai čia pat... Prisiminimai dingsta.“ J. Sprindytė. „Didžiuojamės, kad Vaižgantą skaitysime. Daugiau skaityti klasikos.“ R. Petrauskas. „Diskusija parodė – didieji aprėpia tiek, kad galima juos rasti vėl ir vėl.“ R. Janonienė. „Lietuvių dvasia – Vaižganto Mykoliukas lygintinas su Rūpintojėliu (užslėpta kančia ir mąslumas)“. V. Daujotytė. „Pačiai netikėta mintis – supratau „slieko dirvožemio žemės“ mintį, Salomėjos Nėries mintį apie Maironį: „Būti tėviškės arimo slieku / mėlyna rugiagėle rugiuos“. Kažką suradome ir tikrai paminėjome Vaižganto metus.“

...Ėjau namo pakylėta Vaižganto dvasios ir akademikų minčių.... reiks dar kartelį atsiversti „Dėdes ir dėdienes“, kad dar kitaip atsivertų vaizdai pro mažyti anų laikų pirkios langelį...

Aurika Bagdonavičienė, LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus mokslinė sekretorė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

Žr. nuotraukas