Naujienos

Prieštaringos Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptys

Rugsėjo 24 d. sausakimšoje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje įvyko Aldonos Ruseckaitės romano „Padai pilni vinių“ sutiktuvės. Renginį vedęs rašytojas, literatūros kritikas akad. Vytautas Martinkus pristatė A. Ruseckaitę kaip žinomą dvidešimties knygų autorę, rašančią ir poezijos knygas, ir knygas apie įžymius Lietuvos žmones: Maironį, Žemaitę ir Mačernį, o dabar – apie talentingąją dramatiško likimo poetę Salomėją Nėrį. Autorė pelniusi daug apdovanojimų, tarp jų – Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, Lietuvos didž-iojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Bernardo Brazdžionio, Žemaitės literatūrines premijas, LR Seimo, Kultūros ministerijos, keletą Kauno miesto premijų. A. Ruseckaitės romanas „Padai pilni vinių“ yra skirtas poetės Salomėjos Nėries 1940 m. birželio 15 d. – 1945 m. liepos 7 d. gyvenimo laikotarpiui.

Knygos anotacijoje rašoma, kad Maironio muziejaus direktorė A. Ruseckaitė yra sukaupusi daugybę muziejinių žinių, ji jau senokai domėjosi moterų rašytojų likimais, todėl knyga apie S. Nėrį subrendo natūraliai. Autorė meistriškai atkūrė ne tik žinomas poetės gyvenimo detales, kūrybinį kelią, meilės ryšius, mokytojavimą, bet ir sukūrė jautrų, įtikinamą, tikrais faktais pagristą kūrėjos portretą. Knygos „Padai pilni vinių“ autorė naujai, tiesiog žmogiškai pažvelgė į vieną talentingiausių Lietuvos poezijos kūrėjų, kurią taršė nepalankios istorinės sąlygos ir asmeniniai išgyvenimai. Ką reiškė tuomet būti vienai iš nedaugelio moterų tarp daugybės rašytojų vyrų? Kaip reikėjo išgyventi karo sunkumus su mažu sūneliu, atsidūrus Rusijos pusnynuose, ilgintis Tėvynės, gyventi nežinioje dėl savo šeimos, artimųjų likimo? Visa tai liejosi talentingomis eilėmis į knygelę „Prie didelio kelio“, kurių posmus deklamavo Aldona Daučiūnienė, Jurgio Juozapaičio romansų ciklą „Diemedžiu žydėsiu“ atliko dainininkė Regina Šilinskaitė ir pianistė Eleonora Taškinaitė. Renginio metu autorė papasakojo, kad iš pradžių neplanavusi šio teksto spausdinti, nes pajudino žymius asmenis, įvykius, įlindo į sudėtingas situacijas. Bet, antra vertus, pagalvojusi: „Kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praeitis tik pūliuos ir niekada neišgis... Žinoti, pripažinti, nurimti...“

Romano autorė Aldona Ruseckaitė ir akad. Vytautas Martinkus

Siūlome pažvelgti į romaną renginio vedėjo akad. Vytauto Martinkaus akimis.

Salomėją Nėrį visi žino. Netyla ginčai apie ją. Ypač istoriniais politiniais aspektais. Bet jos kūrybą tebeskaito, tebedeklamuoja. Apie poetės kūrybą ir gyvenimą prirašyta daug tekstų. Juos rašė ir teberašo ir moksleiviai, ir studentai, ir mokslininkai. Bene labiausiai dėkingi esame Viktorijai Daujotytei – už keletą jos studijų monografijų apie Nėries kūrybą, už jos straipsnius ir pasisakymus akademinėje ir viešoje kultūrinėje erdvėje. Be abejonės, ir Viktorui Aleknai už biografinę apybraižą „Salomėja“. Aldonos Ruseckaitės romanas – pirmas didelio masto grožinis kūrinys apie poetės likimą. Ko galime laukti iš biografinio romano ir ko šįkart sulaukėme? Paprastai lūkesčiai kitokie, negu atsivertus mokslinius tekstus. Laukiame daugiau ne tik tiesos, bet ir subjektyvių interpretacijų, o ypač vaizdų, kurie mus įtikina, mums patinka, sukelia katarsį. Ar sulaukėme? Manau, kad taip. Ir tiesos, ir skaitymo džiaugsmo. Tiesa – daugiaveidė. Džiaugsmas – nes kiekvienas su poete Salomėja Nėrimi  ir romano autore sugebame vienas kitą suprasti. Romane „Padai pilni vinių“ – savitas poetės paveikslo, nevienareikšmis jos gyvenimo kelio vaizdas To, ką ir gali mums dovanoti tik grožiniai kūriniai. Romanas – drąsus autorės žingsnis. Ji ryžosi pasakoti apie talentingiausią, bet ir dramatiškiausią, gal slėpiningiausią Lietuvos poetę. Labai prieštaringai vertinamą politinių istorinių įvykių kontekste. Meninis vaizdas – skaitytojui ne tik talka, bet ir įpareigojimas: ne viskas romane atverta ir paaiškinta, jau užvertus knygą apie giliausius dalykus reikės pačiam galvoti, daug ką pačiam sverti, suprasti, atrasti. Tad tą drąsų žingsnį vadinčiau ir kaip drąsaus skaitytojo paieška. Knyga orientuota į jo vaizduotę, jo protą / išmintį. Į literatūrinę romano formą. Nors romanas atrodo parašytas paprastu, aiškiu stiliumi, jį verta atsiversti ir antrąsyk. Autorė ir gina, ir kaltina poetę, ir žavisi jos talentu, ir bodisi to talento kaip politinio ideologinio instrumento padariniais. Ji išlieka atsargi advokatė, švelni prokurorė. Apie tai galima spręsti ir iš teksto stilistinių atspalvių, ir iš romano struktūros, netgi jo paratekstų, tai yra tik numanomų, neužrašytų, skaitytojui patikėtų pačiam užsipildyti tarpų. Iš simbolinių vaizdų ir daugiareikšmių metaforų. Iš atviros (nebaigtos) pabaigos. Romano pasakojimas (jo siužetas) konstruojamas kaip penkerių paskutiniųjų poetės gyvenimo metų įvykių kronika. Ji padalyta į tris dalis (Okupaciją, Karą ir Sugrįžimą). Įvykius pasakoja visažinis pasakotojas. Kaip ir kultūros (valstybės, tautos) istorijoje, šitame grožiniame pasakojime nėra vietos tariamajai nuosakai. Buvo kaip buvo. Pasakotojui ne paslaptis visa poetės biografija – nuo gimimo iki mirties iki mūsų dienomis tebesitęsiančio pikto ginčo apie jos poetinį talentą, jos asmenybę, jos poeziją ir jos poetinę žaizdą. Iki politikų manipuliacijų jos gyvenimu. Autorė puikiai žino Salomėjos gyvenimo viešuosius faktus, tačiau paslaptimi lieka giliosios žaizdos – tiek meilės jausmo, tiek bolševikinės politikos (Trečio fronto, karų, Lietuvos okupacijos patirčių). Kad atsargiau prie poetės gyvenimo įvykių artėtume ir suprastume sudėtingas situacijas, autorė romane skaitytojui siūlo išklausyti Salomėją smerkiančius – kaltinančius (Smako) ir ją ginančius (Geruosius) balsus. Tai – antroji, sąlyginė, labai svarbi romano prasmių erdvė. Yra ir trečias teksto perskaitymo kodas – biblinės, iš Naujojo Testamento pasirinktos temos. Tai – alegorinės ar simbolinės scenos iš Erodo ir Jėzaus gyvenimo. Salomėjos vardo sinonimai („Aš turiu daug vardų: Seliomija, Selemutė, Salomė, Salomėja, Salė, Sulamita, Serafima, Sima...“). Trys romano dalys – trys skirtingos mitinės Salomėjos. Pirmojoje dalyje randame pasakojimą apie Salomės vaidmenį nukirsdinant Jonui Krikštytojui galvą, antrojoje – Salomės, apaštalų Jokūbo ir Jono motinos, pastangas savo sūnums užtikrinti gerą padėtį Jėzaus kuriamoje Karalystėje, trečiojoje – pribuvėjos Salomės patirtys Mergelei Marijai gimdant Jėzų. Manau, Salomėjos vardo kodas skaitytojui yra labai svarbus, nors reikalauja gebėjimo tokius tekstus skaityti, išgyventi jų estetinę patirtį. Jis padeda giliau pajausti ir poetės likimą, ir politikų manipuliacijas Salomėjos gyvenimu... Taigi skaitytojas romane randa ne tik lemtingus paskutiniųjų Salomėjos Nėries gyvenimo metų (ir dienų) įvykius. Kūrybos, politikos, asmeninio gyvenimo (vedybų su Petru Veržbilausku nenutraukiant santuokos su Buču) prieštaros atveria poetės širdies žaizdas, įveda į jos giliausią meilės Tėvynei jausmą. Knyga laisvina skaitytoją nuo mąstymo apie poetę štampų. Ir, kaip dera grožiniam kūriniui, palieka skaitytojui neatskleistas didžiąsias Salomėjos kūrybos ir gyvenimo paslaptis. Yra ko veikti ir skaitytojo protui, ir širdžiai. Užvertęs knygą, turi apie ką pagalvoti.

Susitikimo pabaigoje autorė atsakė į žiūrovų klausimus ir pasirašė autografus gausiam skaitytojų būriui, šiltai sutikusiam knygą.

Parengė Aldona Daučiūnienė, LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė

Žr. nuotraukas