Naujienos

Valandos Vaižganto spinduliuose

2019 09 20

Artėjant Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms (rugsėjo 20 d.), Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė grupę LMA darbuotojų rugsėjo 19 d. pakvietė aplankyti šio lietuvių literatūros klasiko, tautinio atgimimo darbininko, kunigo, profesoriaus, aprėpusio galybę visuomeninių pareigų, butą-muziejų.
1901 metais statytame moderno stiliaus name Aleksoto g. 10, bute nr. 4, esančiame priešais J. Tumo pagrindinę darbo vietą – Vytauto Didžiojo bažnyčią – muziejus veikia daugiau nei dvi dešimtis metų. Vaižganto gyvenamąją aplinką pavyko atkurti ne tik dėl išlikusių fotografijų, bet ir dėl išsaugotų autentiškų baldų, knygų, paveikslų, asmeninių daiktų: stalo kalendoriaus su paskutiniu įrašu pieštuku, vasarinės skrybėlės, kunigo stulos su išsiuvinėtomis rugiagelėmis ir rugio varpomis. Spintoje kabo Vaižganto sesers žento diplomato Petro Klimo padovanoti kailiniai, kuriuos paskesnis savininkas Antano Kriščiukaičio sūnus gabenosi į JAV. Išlikęs netgi Vaižganto vietoj radijo aparato ir patefono laikytos kanarėlės narvelis.
Visa tai ir daug daugiau aprodė ir smulkiai apsakė entuziastingas Vaižganto gerbėjas muziejaus direktorius Remigijus Jakulevičius. Jo žodžiais, Vaižganto meilę Lietuvai ir jos žmonėms galime palyginti tik su begaline motinos meile savo kūdikiui, jos pasiaukojamu rūpinimusi vaiko gerove, sveikata ir šviesia ateitimi. Ir ta ateitis jau vėl ateinanti: randasi gausybė jaunų žmonių, tikinčių savo laime Lietuvoje ir pajėgių ją susikurti. Jiems nebereikia skaityti Vaižganto knygos „Ten gera, kur mūsų nėra, arba Neapleiskime Tėvynės!“, parašytos po lankymosi 1911 m. Amerikoje, jie puikiai suvokia Vaižganto 1916 m. formuluotus tautos pažangos principus. Direktorius pabrėžė, kad nereikėtų ieškoti Vaižganto tarp mirusiųjų, nes jo dvasia tebesklando tarp mūsų.
A. Daučiūnienė papildė direktoriaus pasakojimą gyvu Vaižganto žodžiu, atmintinai skaitydama „Lino darbų pasaką“ iš „Pragiedrulių“, sukurdama audžiančios lietuvaitės paveikslą. Linų ir kanapių dievo Vaizgančio vardas ne veltui buvo Lietuvos žmones pažangos idėjomis rišusio, į bendrą audžiamą raštą telkusio, visiems savo šviesos spindulį it vedančią giją teikusio rašytojo slapyvardis.
Mums taip pat netikėtai pasisekė pamatyti, kaip skulptorius Gediminas Piekuras su padėjėjais šalia bažnyčios pastatė ir pabaigė dailinti bronzinį Vaižgantą su jo protinguoju taksu Kauku, dar iki kompozicijos oficialių atidengimo iškilmių, numatytų per Vaižganto gimimo dieną.

LMA Organizacinio skyriaus vadovas Andrius Bernotas
Vaižganto svetainėje A. Daučiūnienė skaito „Lino darbų pasaką“. Miglės Datkūnaitės nuotrauka