Naujienos

Mokslas ir visuomenė krizės akivaizdoje: EASAC dekonstruoja pandemijos įtaką mokslo akademijų komunikacijai

Prabėgus daugiau nei dvejiems metams nuo pandemijos pradžios, Europos akademijų mokslo patariamoji taryba EASAC (ES šalių, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos ir Norvegijos mokslų akademijų asociacija) nusprendė išnagrinėti, kaip pandemija paveikė šių institucijų sąveiką, bendravimą su visuomene ir politinių sprendimų priėmėjais. Svarstymo procesas buvo pradėtas prieš porą metų. Verta suprasti, ko mus išmokė šis neeilinis įvykis. Tai leistų akademijoms aktyviau ir efektyviau bendrauti su visuomene kitų krizių akivaizdoje.

Renginio pradžioje naujai išrinktasis EASAC prezidentas Wim van Saarloos pasveikino susirinkusiuosius iš įvairių senojo žemyno mokslo akademijų. Jis kalbėjo apie pandemijos metu mokslininkams ir ryšių su visuomene atstovams tekusius naujus iššūkius. Tada reikėjo veikti greitai, neturint pakankamai duomenų. Nenuostabu, kad įvairios valstybės rinkosi skirtingas gyventojų informavimo, izoliacijos strategijas. Tai priklausė nuo šalių politinės kultūros, institucijoms prieinamų veiksmų ir panašių faktorių. Todėl dabar labai naudinga pasidalyti patirtimis, ko išmokome iš šio įvykio. EASAC, kaip žinoma, jau ne vienerius metus aktyviai bendrauja su politikais, sprendimų priėmėjais, Europos Parlamento nariais.

Po pradžioje atliktos apklausos paaiškėjo, kad per 40 proc. šio nuotolinio seminaro dalyvių yra ryšių su visuomene specialistai. Įdomu ir tai, kad net 57 proc. dalyvių atstovauja mokslų akademijoms iš Rytų Europos. Vykdomoji EASAC direktorė Christiane Diehl priminė, kad EASAC epidemijos pradžioje pasirinko veiklos strategiją – keistis valstybėms gerąja praktika, kad geriau suprastume, kas vyksta Europoje. Tai buvo labai naudingas sprendimas, padėjęs imtis efektyvesnių veiksmų. Šiuo metu situacija ramesnė, tačiau epidemija dar nesibaigė. Tad jau galime įvertinti savo veiksmų pasekmes, trūkumus ir privalumus. Juolab kad EASAC ne tik rengia ir skelbia ataskaitas, bet ir stiprina ryšius su Europos akademijomis.

Apžvelgiant anksčiau atliktos apklausos tarp EASAC narių rezultatus paaiškėjo, kad pandemijos metu daugumoje akademijų komunikacijos su politikais ir visuomene metodai ar būdai keitėsi. Naudoti nauji formatai, tokie įrankiai kaip vebinarai (nuotoliniai seminarai), veiksmingiau ir aktyviau į šią veiklą buvo įtraukiami ekspertai, pakeistos komunikavimo strategijos. Galima teigti, kad tai iš esmės pakeitė daugelio valstybių politikų nuomonę apie akademijas. Buvo gaunama daugiau užklausų, prašymų vertinti pasiūlymus. Tiesa, šiems darbams akademijose nebuvo skirta daugiau lėšų. Galima teigti, jog tai padidino ir visuomenės pasitikėjimą ekspertais.

Mokslo komunikavimo srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Sense about Science“ direktorė Tracey Brown pabrėžė, kad ši organizacija jau 20 metų moko mokslininkus ir kitus suinteresuotus asmenis, organizacijas efektyviai informuoti visuomenę ar politikus ekstremaliais atvejais. Vienas esminių akcentų – kad žmonės išmoktų užduoti tinkamus klausimus, o mokslininkai sugebėtų į juos suprantamai, argumentuotai atsakyti. Krizių metu faktai, jų patikimumas itin svarbūs. Taigi, organizacijos „Sense about Science“ specialistai padeda žmonėms ir politikams suformuoti gerus klausimus. Pavyzdžiui, pandemijos metu ne itin sekėsi paaiškinti duomenų mokslo potencialą ir galimybių ribas. Nebuvo tinkamai atspindėtos ir tokios temos kaip izoliacijos svarba. Kadangi mokslas sparčiai vystosi, naujų duomenų gaunama labai daug, būtina padėti žmonėms suprasti sudėtingus faktus ar įrodymus. Štai kodėl reikia stiprinti visuomenės rizikos įvertinimo gebėjimus, kad žmonės suvoktų, ar saugu yra ką nors daryti arba nedaryti. Kaip pasverti riziką ir atrasti optimalią pusiausvyrą tarp veikimo ar neveikimo. Žmonės visada renkasi, tačiau jiems šios pandemijos metu trūko žinių gerai pasirinkti. Kita vertus, mokslo bendruomenė buvo labai aktyvi, aiškindama susiklosčiusią padėtį. Labai sparčiai vyko tyrimai, vakcinų kūrimas. Tokiu atveju svarbu ir tai, kad visuomenė suprastų, kaip mokslininkai vertina gautus rezultatus (kolegų recenzavimas – peer review), kaip ir kada jie tampa tikromis žiniomis. Jeigu norime, kad žmonės patikėtų ekspertais, nepakanka tik nurodymų, reikia paaiškinimų. Pasitikėjimo ekspertais problema egzistuoja jau seniai ir tebelieka aštri. Taip yra dėl to, jog mokslininkai ekspertai neretai tampa šališkais politikų sprendimų rėmėjais. Visuomenė jautriai reaguoja sužinojusi, kad koks nors tarsi nepriklausomas ekspertas iš tiesų gauna atlygį iš ministerijos ar panašiai. Ir tuomet žinių stoka, pandeminiai ribojimai sukelia priešišką reakciją, nepasitikėjimą. Gimdo sąmokslo teorijas.

Paskui vykusią diskusiją moderavo EASAC ryšių su visuomene vadovė Sabina Froning. Imunologė Anne Spurkland iš Norvegijos mokslų akademijos prisiminė, kad mokslininkams teko ginti valstybės poziciją, tačiau jų galimybės buvo ribotos dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, negalėjo testuoti – operatyviai uždaryti kai kurias mokyklas ir žiūrėti, kaip tai paveiks viruso plitimą. Nenorėta per daug kritikuoti vyriausybės, nors rizika skiepijant kai kuriomis vakcinomis, kaip paaiškėjo, buvo nemaža (tą liudija kelių jaunų moterų mirtys po vakcinacijos). Nors daug ko nežinoma apie ilgalaikį poveikį, vis dėlto nuolat tenka ieškoti kompromiso. Todėl vienas svarbiausių klausimų tokiais ekstremaliais atvejais, ką rinktis – greitį ar kokybę? Veikti greitai neturint pakankamai duomenų, ar laukti patikimų rezultatų, rizikuojant žmonių gyvybėmis? Kadangi pasaulis kupinas rizikos, o bene visos technologijos potencialiai pavojingos, matyt, ir toliau teks ryžtis protingai rizikai.

W. van Saarloos atkreipė dėmesį, jog įvairių šalių vyriausybės vis dar nepakankamai klauso mokslininkų, ypač socialinių mokslų atstovų įžvalgų ir siūlymų, įspėjančių dėl pasekmių visuomenei. Tam pritarė ir Bert Lima iš Airijos mokslų akademijos sakydamas, kad socialinės sprendimų pasekmės nėra iki galo įvertinamos.

Reziumuojant galima pridurti, jog vis dar pernelyg dažnai įvairių vyriausybių, tarptautinių organizacijų siūlymai ar raginimai nepadeda atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus. Kartais tokios deklaracijos skamba pernelyg abstrakčiai, formaliai, jos nepagrįstos duomenų analize, nepateikiamos alternatyvos. Tai liudija, kad tų organizacijų vadovai neįsigilina į lokalias problemas, su kuriomis susiduria vietos bendruomenės, nežino, kokias dilemas jie turi spręsti. Nes žmogui svarbiausia, kaip jį konkrečiai tai paveiks.

Kita vertus, džiugina tai, kad Europos akademijų vaidmenys tampa mažiau tradiciški, o jų veiksmai kūrybiškesni. Nors mokslininkų patarimus vis dar riboja politiniai ir kitokie veiksniai, išradingumas ir kompetencija turėtų padėti tai įveikti. Akivaizdu, jog svarbu užduoti gerus klausimus, o bendromis pastangomis galima veikti kur kas efektyviau.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, vyr. specialistas ryšiams su visuomene