Naujienos

Paminėtos monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) šimtosios gimimo metinės

2022 04 26

Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.

Monsinjoras buvo ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, politinis kalinys, tremtinys. Monsinjoro K. Vasiliausko 100-mečiui skirtiems renginiams organizuoti susibūrė iniciatyvinė grupė: monsinjoro mokiniai kunigai Ričardas Doveika ir Gintaras Petronis, literatūrologai akad. Viktorija Daujotytė ir Valentinas Sventickas, renginių organizatorė Aldona Daučiūnienė, žurnalistė, knygos apie monsinjorą autorė Ramunė Sakalauskaitė.

Vienas pagrindinių renginių įvyko 2022 m. balandžio 21 d. Jis prasidėjo monsinjoro kapo lankymu Vilniaus Antakalnio kapinėse. Maldą kalbėjo kunigas G. Petronis. Šv. Mišias už monsinjorą Kazimierą Vasiliauską Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukojo J. E. arkivyskupas G. Grušas.

Pradėdama monsinjoro K. Vasiliausko šimtmečiui skirtą vakarą Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje, šio renginio organizatorė, skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė A. Daučiūnienė perskaitė Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Aukojau žemei“, kuris skambėjo tarsi iš monsinjoro lūpų: „Aukojau žemei, ką galėjau – ir ko aukot neketinau...“ Ji pakvietė visus susirinkusiuosius pasižiūrėti režisieriaus Audriaus Juzėno filmą „Tėve mūsų“ apie monsinjoro gyvenimą. Programoje, kurią vedė kunigas R. Doveika ir A. Daučiūnienė, buvo reikšmingų kalbų ir menininkų pasirodymų. Akad. V. Daujotytė perskaitė jautrų pranešimą „Iš monsinjoro asmenybės turinio“, monsinjoro mokinys kunigas R. Doveika savo kalbą pavadino „Monsinjoro pamokos“, kurioje pabrėžė monsinjoro mintį, kad tikintis Dievą niekada nepastums kito žmogaus. Mykolo Romerio universiteto filosofas doc. Povilas Aleksandravičius kalbėjo apie monsinjoro asmenybės vidinę laisvę. Jis teigė, kad tik daug iškentėjęs žmogus gali jaustis laisvas ir suprasti kenčiantį žmogų.

Monsinjoras K. Vasiliauskas mėgo poeziją, muziką, bičiuliavosi su menininkais, lankėsi koncertuose, literatūros renginiuose. Tad ir šį vakarą, pagerbdami mylimo dvasininko šimtmečio jubiliejų, koncertavo žymiausi artistai: operos primadona Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Irena Milkevičiūtė, operos solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Vladimiras Prudnikovas ir jo mokiniai – Regimantas Gabšys ir Giedrius Gečys, koncertmeisterė Nijolė Ralytė. Skambėjo kompozitorių – Džulijaus Kačinio (Giulijo Caccini), Algimanto Raudonikio, Balio Dvariono, Giedriaus Kuprevičiaus, Aleksandro Kačanausko, Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel) – kūriniai. Nuostabiai grojo violončelininko Glebo Pyšniako ir smuikininkės Dalios Dėdinskaitės duetas. Vakaro pabaigoje, skambant Vilniaus kultūros centro choro „Liepos“ (vadovė Audronė Steponavičiūtė, koncertmeisterė Loreta Kuliešiuvienė) baigiamajai Vaclovo Augustino ir Vlado Braziūno dainai „Tėvyne mūsų“, ekrane keitėsi fotografo Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos iš 1989–1990 m. ekspedicijos Intos apylinkėse Komijoje, kur monsinjoras K. Vasiliauskas buvo nuvykęs pargabenti iš tremties vietų į tėviškę negrįžusių tremtinių palaikų. Tuose kraštuose jis irgi buvo praleidęs tremtyje ne vienus metus... Vakaro pabaigoje renginių, skirtų monsinjoro K. Vasiliausko šimtmečiui, kuratorė, knygos apie monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo“ autorė R. Sakalauskaitė padėkojo visiems renginio dalyviams ir priminė, kad renginiai dar vyks visoje Lietuvoje. Taip pat pristatė skulptoriaus Jono Gencevičiaus parengtą būsimo paminklo maketą, kuris bus pastatytas prie Vabalninko bažnyčios.

Akademikė Viktorija Daujotytė
Iš monsinjoro asmenybės turinio

1918–1923 metais, pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Respublikos penkmečiu, gimė talentingų žmonių, kuriems buvo lemta ir kalėti lageriuose, ir patirti neblėstančią garbę. Kazimieras Vasiliauskas – vienas iš jų. Mylimą ir gerbiamą kunigą lydime per šimtmečio ribą. Tvirtiname, kad Lietuvos atgimimo, persitvarkymo, nepriklausomybės atgavimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, nors neužėmė jokio posto, jis buvo viena reikšmingiausių figūrų. Žmogus, gebėjęs garsiau ir visai tyliai būti tarp žmonių, su žmonėmis ir žmonėms. Neskirstydamas, neišskirdamas ir neatskirdamas nė vieno, kuris jo šaukėsi, kuriam buvo reikalingas.

Tėvų ir savo namų vaikas, motinos giedojimą Vabalninko bažnyčioje patyręs kaip didelį stebuklą, lydėjusį jį visą gyvenimą. Anksti pasirinkęs kunigo kelią, priklausęs kartai kunigų (iš jos ir popiežius Jonas Paulius II), itin sunkiai išbandytai. Gimnazistas ateitininkas, keltas į šviesą taurių idealų, anksti pajutęs bendrystę su talentingaisiais savo kartos poetais, literatais. Žemininkas, Biržų-Vabalninko žemės augintinis, apsuptas poetų, nuo Broniaus Krivicko, Pranės Aukštikalnytės iki Jono Strielkūno.  

Politinis kalinys, tremtinys. Šachtininkas. Gyvenimas kaip laiptai – gilyn, po žemėmis. Ir aukštyn, į dangų, kur kilo ir motinos bažnytinė giesmė. Ir jo paties malda. „Žemės laiptai“. Visą gyvenimą jautė, kad ir jam ir kad už jį Jurgio Baltrušaičio ištarta žemės laiptų frazė ir metafora. Ir kad nieko teisingiau, nei sakė poetas, neįmanoma pasakyti: yra šviesos ir tamsoje, ir laisvės mirksnis kalinio vienutėj...

Ir pats kopė bei leidosi amžinaisiais žemės laiptais. Ir mažųjų bažnytėlių, ir svarbiausios Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros – laiptais. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas – Vilniaus katedros klebonas. Aukščiausia ir labiausiai simbolinė jo tarnystė. Prie Karalaičio – šv. Kazimiero kojų. Ir prie kojų žmonių, vaikų, sukviečiamų į šv. Mišias.

 Pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais Kazimieras Vasiliauskas kūrė naujas parapijas, remdamasis savo širdim ir Evangelija telkė žmones, ramino, gydė, stiprino – ką palaikydamas už rankos, ką apkabindamas, ką geru žodžiu padrąsindamas. Turėjo ypatingų galių atpažinti tuos ir tą, kuris Evangelijoje vadinamas Zachiejaus vardu. Lankėsi ir buvusių „sovietinių muitininkų“ namuose, girdėjo ir evangeliškai skambančius teisesnių už teisiausius priekaištus: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ Priėmė ir iš šių nusidėjėlių bažnyčiai ir vargšams skiriamas  aukas. Žinojo, kad gydytojo reikia ne sveikam, o ligoniui.

Jaunas Kazimieras, dar Kaziukas, koks liko patiems artimiausiems, klausė kaip Vytautas Mačernis: „Kas mes esam? Kas yra žmogus?“ Senatvėje atsakinėjo kaip išminčius, kaip tas, kurį gal buvo girdėjęs ir Jurgis Baltrušaitis, eilėraščio „Ave, Crux!“ („Sveikas, kryžiau!“) autorius. Imk savo kryžių, dėkis ant pečių, suprask, kad Dievo pasaulis nebaigtas kurti, kad šventovė nebaigta statyti. Jei tu nuneši kryžių tau skirto kelio dalį, tai gal ir kitas nuneš. Jei matai, kad tas kitas klumpa, paremk savo pečiu.  

Nebuvo teologas teoretikas, buvo gyvo tikėjimo, kasdienio pastoracinio darbo praktikas. Ekumeninio nusiteikimo, tarpreliginio dialogo katalikų kunigas. Kunigas, mokęs gyvenimo ir tikėjimo kantrybės, kaip pačios didžiausios išminties. Siekęs, kad bažnyčia būtų gyva, kad pajėgtų dalyvauti žmonių gyvenimuose. Kunigas turi atsiliepti, jei tik jo pasigendama, jei tik jo šaukiamasi, – tokia buvo Monsinjoro asmeninė nuostata.

Rusų klasikos skaitytojas, Fiodoro Dostojevskio antikvarinius raštus nusipirkęs už paskutinius pinigus, lageriuose išmokęs rusų kalbos, Monsinjoras jei ir ne pamokslą, tai kokią viešą savo kalbą kad ir kuklioje dvasios puotoje būtų užbaigęs ir tokiu šventumo akcentu: „Slava Ukraine! Herojams garbė!“. Žinojo šios garbės kainą.

Netikėčiausias apibūdinimas, kurį iš Monsinjoro atsimenu, taikytas ir žinomam poetui – „anoniminis krikščionis“. Nesutriko išgirdęs nustebimą: maždaug kaip anoniminis alkoholikas? Panašiai, – atsakė – esi, tik neprisipažįsti.  Esi, tik nedrįsti būti. 

Nebrėžė griežtos ribos tarp tikinčio ir netikinčio, pasikliovė žmogiškumu, suvokė žmogaus dvasios komplikuotumą, abejones, klystkelius.

 Svarbiausias Monsinjoro klausimas, kurį girdėjau persakytą: „Iš kur tu žinai, kad esi netikintis?“

Didžiausias įspūdis iš paskutinės kelionės, iš gimtojo Vabalninko klebonijos: buvo jau silpnas, rudens kelyje pavargęs, sužvarbęs. Klebonas pasiūlė prigulti, palietė šaltas kojas, atnešė savo kojines ir pats jas apmovė.

 Ir tokia paprasta būna simbolika.

 Ir dėl paprastumo kartais tokia gyvybinga, kad ištveria šimtmečius.

Kunigas Ričardas Doveika
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pamokos

„O jūs būsite pavadinti VIEŠPATIES kunigais, – sakys jums į akis: „Mūsų Dievo tarnai“

Šie pranašo Izaijo žodžiai šiandien puikiai tinka susitikimo vakarui apibūdinti. Susitikimo su širdžių Monsinjoru, su arkikatedros Klebonu, su Vilniaus miesto garbės piliečiu, su tuo, kuo kiekvienas Jį pavadintume. Tačiau esminis žodis – susitinkame su Viešpaties KUNIGU, su Dievo TARNU. Ir susirenkame minėti šio išskirtinio asmens 100-ąsias gimimo metines.

Kunigystė. Ne žmogaus iniciatyva ištarta tikrovė, bet paties Dievo žodis: konkrečiai kuriantis ir asmeniškai kviečiantis. Ne žmogaus įgeidžio vaisius, tačiau ir ne tai, kas ištinka be paties žmogaus, išgirdusio ir suvokusio kuriantį kvietimą, sutikimo.

Dievas savo kunigus visada pašaukia iš tam tikros žmogiškos ir bažnytinės aplinkos, kuri juos neišvengiamai formuoja ir į kurią jie siunčiami tarnauti Kristaus Evangelijai. Kiekvieno kunigo, kaip ir kiekvieno krikščionio, pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile atsiliepiančio žmogaus laisvės dialogo istorija.

Dvasinė pašaukimo į Kristaus kunigystę patirtis – tai gili vidinė tikrovė, kuri neišvengiamai paliečia labai asmeniškus Anapusybei atviro žmogaus klodus: savęs ir pasaulio, kaip Dievo kūrimo, raiškos suvokimą; laisvę, kuri tampa vis sąmoningesnė; gebėjimą pasitikti ateitį, neatsiejamą nuo buvimo KITO AKIVAIZDOJE; atsakomybę už ypatingą tikėjimo tarnystę, kuri leidžia Gerosios Naujienos dėka puoselėti krikščionišką sąžinę bei mylintį žvilgsnį į gyvenimą. Nes Kristaus kunigystė – tai paties Dievo trapiam žmogui duota galia visą save dovanoti kitiems. Nes kunigystė – ne iš pasaulio, bet pasaulyje. Nes kunigystė – tai Dievo ir žmogaus, dangaus ir žemės susitikimas. Nes kunigystė – tai gauta ir pasirinkta, duota ir priimta. Nes kunigystė – tai atsakingas dviejų laisvių dialogas, kuris, kartą prasidėjęs, niekada nesibaigia, bet tęsiasi: mūsų laiku ir peržengdamas laiką bei lytėdamas amžinybę.

1. Žmogiškumo pamoka

Į kiekvieną žmogų Monsinjoras žvelgė kaip į išskirtinę Dievo kūrybą. Kiekvienas žmogus jam buvo Dievo sukurtas. Nebuvo jam minių, prašalaičių, svetimų, nevertų, nenaudingų. Ar naudingų tik dėl kažko ir kažkam. Gynė negimusią gyvybę ir teisę į mirštančiojo palydėjimą per slaugą ir nesavanaudišką meilę. Lankydamas gimdymo skyrius, ligonių palatas, senelių namus ar kalėjimo kameras – visada visuose matė Žmogų. Net Gulago barakuose Jis matė ten esančių žmonių vidinį grožį, kuris kažkam tapo ypatingu valstybės nusikaltimu, vertu tremties. Elgėsi keistai. Kvietė nebūti negyva žuvimi, kuri plaukia pasroviui, bet visuomet išlikti gyva žuvimi, kuri visada plaukia prieš srovę. Visur matė žmogaus gyvybės ir gyvenimo grožį. Matė Žmogų, kuriam reikia KITO. Žmogų, kuris be KITO neturi ateities. Ir prie kiekvieno asmeniškai pasilenkdavo.

2. Pagarbos pamoka

Savo kunigiškos tarnystės kelyje Monsinjoras visuomet visus mokė GERBTI. Ypač gerbti ir prisiminti ISTORIJĄ. Jos nesigėdyti, ją pažinti, mokytis. Iš jos semtis išminties. Kas gerbia istoriją, kas gerbia senolius, tas turi ir ateitį. Ateitį kaip žmogus, kaip Valstybė, kaip visuomenė. Jo kalbos buvo pilnos citatų, kuriomis Jis žadino atminties dovaną klausytojų sąmonėje. Mokė gerbti istoriją, žmones, aplinką. Save, savo kraštą. Savigarbos ir savivertės priminimas Jam tapo įrankiu pakelti suklupusį, nusidėjusį, nuo savęs pabėgusį, nusivylusį, prasmės būti netekusį. Ir ta pagarbos kartelė buvo labai aukštai iškelta – visu savimi ir iki galo.

3. Dialogo pamoka

Tikiu, kad visi galime pritarti, jog Monsinjoro asmens lobyne ši pamoka buvo labai gili. Dialogo žmogus. Rasti kalbą su kitaminčiu, rasti bendrystę su kito tikėjimo, kultūros, sampratos, politinių pažiūrų, įsitikinimų ar net laisvamaniškumo, netikėjimo deklaracijomis – visada buvo ir yra galima ar būtina mokytis iš Monsinjoro. Vidinės kultūros klodai jam leido išlikti dialogo žmogumi ir rasti kalbos turinį ir su karališkų šeimų atstovais, ir su Dalai Lama bei kitų religijų išpažinėjais. Ir su įvairių politinių partijų nariais. Jis suprato, kad skirtingumai ir kitoniškumai yra dovana ir būtinybė kuriant bendrąjį visuomenės, kultūros, dvasingumo gėrį. Dialogas be pataikavimo, be niveliacijos savo tapatumo, be išsižadėjimo principų, vertybinio stuburo ir krikščioniškų tiesų gelmės. Jis dialogo, bet ne pataikavimo žmogus. Dialogui reikia dviejų. Reikia jų atvirumo. Mokėjo pasitraukti į šalį, nes niekada nekūrė ateities pamindamas vertybinius įsitikinimus. Vienintelėje vietoje jis nematė dialogo ir kompromisų – tai santykyje su šėtonu ir nuodėme, pateisinančia vidumi subjauroto, suklaidinto, pajuokai išstatyto ir gyvenimo mėšlo purvu ištepto žmogaus buvimą. Niekada nepateisino žmogaus teisės būti išsitepusiu žmogumi. Dialogui visada nešėsi praustuvą su vandeniu, atsiklaupdavo ir nuplaudavo kojas.

4. Tiltų pamoka

Atvirumas dialogui jam leido tiesti tiltus. Tikrus tiltus. O ne apgaulingus lieptus, kuriais nueinama iki atramos, pareiškiamos peticijos, reikalavimai ar apžiūrima priešininko aplinka ir grįžtama toliau kurti karo planų. Jis rizikavo. Statydamas tiltus rizikavo. Būti nesuprastam, atmestam, neteisingai interpretuotam. Ir tiltų statyboje Jis buvo komandoje: Kardinolas V. Sladkevičius, Tėvas Stanislovas, arkivyskupas J. Steponavičius. Darbavosi rašomos Bažnyčios kronikos glėbyje. Tokie tapo Kronikos istorijomis. Vienintelė barikada, kurią visą gyvenimą statė Monsinjoras – gerumo barikados. Į kurios užuovėją Jis nepavargo kviesti visų Jį girdinčių ir suprantančių žmonių. Nes gerumo barikadų ramybėje skleidėsi kita, svarbi Jo pamoka.

5. Dvasingumo – tikėjimo ir maldos – pamoka

Monsinjoras ją puikiai dėstė iš kunigiško pašaukimo. Asmeniškai liudijo dvasinio gyvenimo būtinybę, grožį, gelmę ir vertę. Dienos, valandos, užduotys ir įsipareigojimai, liturgija ir susitikimai – visa buvo persmelkta dvasinio gyvenimo. Iš jo Jis sėmėsi stiprybės. Puikiai suprato, kad Dievas yra Jo priebėga ir stiprybė. Nė dienos be maldos, nė vieno išėjimo į kitus be vidinio susikaupimo, kad ir trumpoje maldoje. Su palaiminimu eidamas Jis paliudijo, kad malda keičia istorijas  – aplinkos, žmonių, Valstybės. Kad dvasinis gyvenimas yra ramios širdies būties sąlyga visų neramumų iššūkiuose. Kad asmeninė malda – savo žodžių malda, iš širdies properšos išsiveržusi malda – pati gražiausia malda Dievui. Tai tapo nesvyruojančio tikėjimo liudijimu. O visos kalbos, keliami klausimai tikėjimo srityje, visi interviu spaudai, kur kas nors galėjo susidaryti klaidingą nuomonę, kad Jis kažkuo abejojo, kažką tikėjime laikė nesvarbiu, nebūtinu, netinkamai iškomunikuotu, kad reikia kažką taisyti prigimtyje ar moralėje, tikėjimo doktrinoje ar evangelizacijos sklaidoje – buvo Jo ieškojimų ir vidinės sampratos kelias. Jam tikėjimas visada buvo gyvas sąmonės ir dialogo su Dievu rezultatas. Jie keldavo klausimus, kad kitus palydėtų į skelbiamo tikėjimo glėbį ir grožį. Jis kūrė kitam asmeninį kelią į tikėjimą, nuaustą abejonių, nusivylimo,  klausimų, ieškojimų. Jis palydėdavo atrasti.

6. Kunigystės pamoka

Svarbi pamoka. Jis yra kunigas. Jam niekada nereikėjo dirbti kunigo darbo. Jis buvo Bažnyčiai ištikimas kunigas, paliudijęs, kad kunigystė nėra štampuotė, nėra statika, nėra statistika ar biurokratija. Nėra muitinė ir likimų dalytoja. Kad kunigystė nėra pretenzija užimti Dievo vietą. Jis visada suprato, kad yra Viešpaties kunigas, Dievo tautos tarnas. Ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos tai patvirtino. Monsinjoro kunigiško gyvenimo MOTO (iš man sakyto Primicijoms skirto pamokslo): Noriu Tau, kunige, palinkėti didelės drąsos. Drąsos eiti į žmones, į šiandieninę visuomenę ir įvairių tikrovių, krizių, pasimetimų ir ieškojimų verpetuose ATNEŠTI DIEVO VILTĮ. Visada atsimink, kad eidamas pas žmones turi neštis taurią širdį, suprantančią širdį. Eik pas žmones su tauria, tyra ir mylinčia širdimi. Niekada neskirstyk žmonių. Nes tai ne evangelinis požiūris, o fariziejiškas. Kunigas turi būti meilės žmogus. Visiems. Be jokių skirstymų. Būk mylintis kunigas. Nepasiduok pagundai teisti, smerkti, nutolti ar susitepti kunigišką apsiaustą šalia esančio žmogaus tikrove. Kunigo nesutepa kitų žaizdos, nuopuoliai ir nuodėmės. Esame pašaukti lopyti žmonių žaizdas. Kunigystės skonį atima pigus, suskystėjęs pataikavimas dėl postų, ramybės, asmeninės naudos ir abejingumo žmonėms. Niekada nenusigręžk nuo žmonių ir netapk abejingas jiems. Nepasiduok jokiems gundymams skaldytis ir skaldyti, intriguoti, šmeižti, žeminti. Pašalink iš savo širdies akmeninę širdį ir fariziejiškos kunigystės viziją. Būk KUNIGU. Tikru, žmogišku, jautriu. Ir būk kunigu ne postams, ne galimybėms, ne turėjimui, bet ŽMONĖMS. Sugebėk žmoguje pamatyti tai, kas jame yra gera. Ir būk MALDOS žmogus, kurioje gimsta išmintis ir stiprybė paliesti žmogaus vidinį pasaulį taip, kad net pačiame purviniausiame žmoguje atsigautų gėrio pradai ir kad žmogus atsitiestų. Net purviname žmoguje gyvena gėris ir Dievas. Taip, įkalintas, bet mūsų buvimas ir meilė išvaduoja Meilę žmoguje. Tegul kiekvienas Tavyje atranda teikiamų SAKRAMENTŲ malonę. Ir žmogus tampa tuo, ką Dievas matė sukūręs kaip labai gera esančio. Kunige, nebijok gyvenime sutikti nei magdalenų, nei muitininkų, nei fariziejų, nei nusidėjėlių. Jiems visiems reikia kunigiško jautrumo, meilės ir pagalbos. Jei mylėsi tik gerus, kuo skirsiesi nuo pagonių? Dievo Žmogus moka mylėti ir labai susipurvinusius žmones. Būk tuo, kuris šių dienų kalba atskleisi Dievo grožį ir Jo buvimą. Nebūk sienų kunigas, laukiantis, kol kas ateis. Eik į žmones, eik visur, kur matai reikalinga eiti, nes ten, kur būna kunigas, ten būna ir Bažnyčia. Gerbk tautos istoriją ir jos milžinus, mylėk inteligentus, kultūros žmones, paprastus darbininkus. Jie visi Dievo nuosavybė, juose daug gėrio ir Dievo meilės. Turėk jautrią širdį žmogaus skausmo ir kančios metu. Niekada nepamiršk, kaip pats ilgėjaisi supratimo ir žmogaus buvimo šalia. Sugebėk paguosti ir didelį, ir mažą. Parodyk savo buvimu jaunimui, kad šalia sekundinių džiaugsmų ir vienadienių malonumų yra amžinasis Grožis ir tikrasis Džiaugsmas, amžinosios vertybės. Suprask ir kitaip mąstančius, nes dialoge visada ryškėja tiesa.

7. Svarbiausia pamoka

Manau ir tikiu, kad kiekvienas iš mūsų atrasime dar daug kitų gilių ir svarbių mums visiems skirtų Monsinjoro pamokų. Ir jos bus labai svarbios ir kilnios. Nes visas Jo gyvenimas buvo paženklintas asmeninio kito žmogaus palydėjimo ženklu. Jis labai asmeniškai prabildavo į kiekvieną. Jam tikrai rūpėjo žmogus ir jo bičiulystė su Dievu. Jis tikrai vedė žmogų pas Dievą. Bet man pati gražiausia Jo pamoka, kuria bandau vadovautis ir į ją atsiremti. Su savo suklupimais ir silpnumais. Vėl ir vėl bandydamas iš naujo. Nes tai juk svarbiausia pamoka. Ir ją išmokti reikia viso gyvenimo. Bet praktikuoti tenka kiekvieną dieną.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas skiepijo esminę pamoką, kad tas, kuris TIKI Dievą, niekada NEPASTUMIA kito ŽMOGAUS.

Jis šią pamoką išpildė iš esmės. Ir tikiu, kad šios pamokos egzaminą dešimtuku išlaikė Dievo Meilės Teisme Amžinybėje.

Tas, kas tiki Dievą, nepastumia kito žmogaus.

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto docentas
Vidinė laisvė

Monsinjoras Vasiliauskas intymiai palietė Lietuvos žmonių sielas. Jis tai padarė daugybe savo asmenybės bruožų, iš kurių norėčiau išskirti vidinę laisvę.

Būti laisviems – nepaprastai sunku. Mes nesame laisvi iš prigimties. Nuo pat gimimo esame pratinami skirstyti žmones į kategorijas, grupes, priklausomybes, „klijuoti etiketes“. Tuo yra pagrįsta mūsų auklėjimo ir švietimo sistema. Mes žvelgiame vieni į kitus pagal išankstines socialines nuostatas. Mes nematome vieni kitų kaip individualių asmenybių, vieni kitų išskirtinumo ir nepakartojamumo. Ir tai padaro mus nelaisvus, nes vieni kitus talpiname į išankstines socialines formas, draudžiame sau patiems ir kitiems būti tuo, kas esame kiekvienas savo išskirtinumu. Monsinjoras Vasiliauskas sugebėjo pasipriešinti šiai žmogaus prigimties tendencijai, kas yra be galo sunku. Jis žvelgė į kiekvieną žmogų ne per grupinę jam „klijuojamą etiketę“ (profesinį statusą, priklausomybę tautinei, religinei ar dar kitai bendruomenei...), bet kaip į išskirtinį ir nepakartojamą asmenį. Todėl jis sugebėdavo pranokti taisykles ir normas: žmogaus nesutalpinsi į jokias taisykles. Pačiam monsinjorui Vasiliauskui tam reikėjo didelės vidinės laisvės ir drąsos. Buvo už tai aršiai kritikuojamas. Tačiau šis žvilgsnis ir kiekvieną jo sutiktą žmogų skatindavo būti vidujai laisvu.

Dėl šio žvilgsnio, kuris kiekviename sutiktajame pažadindavo jo asmenybės išskirtinumą ir laisvę, pas monsinjorą Vasiliauską plūsdavo minios žmonių – nuo prezidentų iki benamių. Visi norėdavo su juo pasikalbėti, nes jausdavosi išklausyti, tarsi patys monsinjoro „pajausti iš vidaus“. Jam buvo galima sakyti viską, netgi tuos dalykus, kuriuos patys sau sunkiai pasakome ir pripažįstame.

Tęsiant šią mintį giliau, pasiremsiu vienu monsinjoro Vasiliausko pasakymu, kurį radau R. Sakalauskaitės knygoje apie jį („Gyvenimas, koks jis buvo“, p. 56): „Kas mes esam? Kas yra žmogus? Nebaigtas kurti žmogus gyvena nebaigtoje kurti aplinkoje. Kiekvienas turi dvigubą misiją – kurti save ir kurti aplinką. Tai – labai sunkus uždavinys“. Mano akimis, šie žodžiai turi metafizinį svorį. Mes, žmonės, kaip ir mūsų gyvenamasis pasaulis, nesame užbaigti. Mes esame kūrimo stadijoje. Esame kuriami Dievo, ir šiame kūrimo akte kiekvieną akimirką vienaip ar kitaip dalyvaujame – trukdydami arba padėdami. Trukdome per mus pavergiančius išankstinius susiskaldymus ir visokį blogį, padedame per meilę, laisvę, vidinį vienas kito pajautimą (šiandien sakytume „empatiją“). Monsinjoras Vasiliauskas užčiuopdavo kiekviename žmoguje šį vidinį kūrimo virsmą. Štai kodėl susitinkantis su juo žmogus jausdavosi tarsi „užčiuoptas savo tiesoje“ ir pasijusdavo laisvas. Pasijusdavo ir nepakartojamas, nes kiekvienas žmogus yra Dievo kuriamas kaip vienintelė ir išskirtinė būtybė.

Iš čia – ir monsinjoro meilė poezijai, muzikai, visiems menams. Kaip Dievas kuria žmogų ir pasaulį? Šis kūrimo procesas gali būti labai konkrečiai pagautas per tam tikrą ritmą. Šis ritmas ir yra menas: poezijos ritmas, muzikos ritmas, drobės ritmas. Kai įkrentame į meno kūrinį, tarsi linguojame jo ritmu – ir taip įsijungiame į savo paties, kiekvieno žmogaus ir pasaulio kūrimo ritmą. Monsinjoras Vasiliauskas per meno kūrinius pagaudavo kiekvieno žmogaus ir pasaulio vidinį ritmą. Taip, per meilę ir išklausymą, jis padėdavo Dievui kurti šį pasaulį ir kiekvieną žmogų.

Čia išryškėja dar vienas nepaprastai svarbus monsinjoro veiklos aspektas: tikros vienybės tarp žmonių sužadinimas. Dažniausiai mes esame vienijami iš išorės: bendro priešo, įstatymo, taisyklių, nusistovėjusių normų ir papročių. Tai – instinktyvi vienybė, primenanti skruzdžių vienybę skruzdėlyne. Privesta iki kraštutinumo, ši vienybė virsta totalitarine sistema, kurią monsinjoras Vasiliauskas puikiai pažino ir su kuria kovojo. Tokiai išorinei vienybei jis priešino vienybę iš vidaus. Iš tiesų, mus sieja paslaptingi vidiniai saitai, vidinės jungtys. Jas pažadiname, kai vienas į kitą žvelgiame ne per išorines grupines priklausomybes, o pripažindami kiekvieno išskirtinumą ir nepakartojamumą. Šis empatiškas žvilgsnis ir vidinis ritmas – štai tikroji vienybė tarp žmonių. Monsinjoras Vasiliauskas ją kūrė „praktiškai“. Jo žodis turėjo „dvasiškai praktinį“ poveikį.

Pagaliau, norėčiau pabrėžti dar vieną monsinjoro Vasiliausko gyvenimo aspektą, apie kurį beveik nekalbama. Tokio lygmens vidinę laisvę pasiekti yra labai sunku. Man rodos, tai galima padaryti tik perėjus tam tikrą gyvenimo krizę. Man rodos, monsinjoras Vasiliauskas perėjo tą krizę. Šiandien norėčiau pasikalbėti su juo apie tai, kas dėjosi jo sieloje, jo sąmonėje, kai jis gyveno Daugpilyje. Žinome tik tiek, kad ten jis negalėjo vykdyti kunigo funkcijų ir kad jam buvo sunku. Žinome ir tai, kad tam tikru momentu jis jau nebenorėjo būti kunigu. Kai tai tapo įmanoma, kitiems dvasininkams jį reikėjo kalbinti grįžti į kunigystę. Ir metai Varėnoje, kur buvo paskirtas klebonu, buvo nepaprastai sunkūs. Man rodos, Daugpilyje ir Varėnoje jis išgyveno rimtą asmenybės krizę. Jeigu tokios krizės išsisprendžia psichologiškai ir dvasiškai tinkamu būdu, žmogus tarsi gimsta iš naujo. Monsinjoras Vasiliauskas tapo tokiu, kokiu mes jį prisimename, išgyvenęs krizę.

Taigi, mes ir šiandien mokomės iš monsinjoro Vasiliausko vidinės laisvės, vienas kito pajautos, giliosios ir tikrosios vienybės, taip pat – kaip išgyventi krizę ir tapti nauju žmogumi, tikru Dievo vaiku.         

Parengė Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA